Minčių lietus.*

Kartais, kai mintyse nesutelpa mintys, o širdys plėšo įvairiausiai, galbūt net vieni kitiems prieštaraujantys jausmais, nelieka nieko kito, kaip savo skauduliais užpildyti dar vieną blog'o įrašą...


*

Kas drįs man prieštarauti ir teigti, jog sūrios ašaros žeidžia žmogų? Kas man pasakys geresnį būdą, kaip nuo skausmo išlaisvinti širdį? Kas?..


Ar verta dar kažko klausti. Juk aš žinau - atsakymo nesulauksiu.

*

Velniop, ir kodėl man lemta gyventi XXIa.? Vis dažniau pajaučiu, kad negaliu būti savimi, kad turiu užsidėti kaukę ir tik tada būsiu pripažinta. Nebeliko vietos šiam pasauly nei paprastumui, nei tikriems jausmams. Aplink tik realizmas ir materializmas - žodžiai, skambantys kaip keiksmažodžiai tiems, kuriuose dar išliko nors dalelė tyrumo. 


Ką daryti, kai matydamas šių dienų kasdienybę supranti, kad negali būti toks, kaip jie visi? Vienintelė išeitis, kurią aš radau, - tai išlieti savo mintis nakties tylai, o dieną eiti per gyvenimą su kauke ant veido...


Nusiminusi
Ieva.*

Artėjantis ruduo.*

Kai šįvakar išėjau į lauką, mane pasitiko vėsus ir artėjančiu rudeniu dvelkiantis oro gūsis. Kairėj krūtinės pusėj kažkas suvirpėjo ir per kūną perbėgo šiurpuliukai. Neapsakomai geras jausmas. Myliu rudenį. 

Pasibaigus karštoms vasaris dienoms net praskaidrėjo nuotaika, grįžo vidinė pusiausvyra ir... kūrybinis įkvėpimas. Vieną lietingą vakarą su arbatos puodeliu rankoje įsitaisiau prie virtuvės stalo ir išliejau susikaupusias mintis, kūrybines idėjas. Taip gimė mano pirmoji miniatiūra.

Ruduo

     Lyja... Sūrios dangaus ašaros griauna vasaros gamtos didybę. Jos užlieja laukus, po kuriuos basi bėgiojom birželį, birų pajūrio smėlį, iš kurio statėm pilis, paslepia kaip ryškiąsias rugpjūčio žvaigždes... Viskas, ko tiek dienų laukėm, taip greitai prabėgo. Beliko tik šlapios ražienos ir ilgesio kupini prisiminimai...

     Staiga mano karštas, nuo aistringų vasaros bučinių nespėjusias atvėsti lūpas suvilgo vėsus rugsėjo lietaus lašas. Kažkokia nepaprasta šiluma užlieja kūną. Užsimerkiu ir švelniai lyžtelėjusi liežuviu pajaučiu subtilią gaivą. Ak, gi tai ruduo, tas nedorėlis, pasveikino mane...

Tai tik fantazijos vaisius, nesutampantis su tikraisiais mano išgyvenimais, bet vis dėlto šis kūrinėlis man svarbus. Visada dievinau žodžių meną ir be galo džiaugiuosi, jog ir pati galiu jį kurti. Tikiuosi, jog ateity įkvėpimas aplankys vis dažniau.

Rugsėjo laukianti

Ieva.*

Chaosas.*

Chaosas mintyse, jausmuose, pomėgiuose, prioritetuose... - chaosas visur. Nieko pastovaus, nieko tikro... Koks sunkus pasidaro gyvenimas, kai po kojomis neturi tvirto pagrindo, kai nėra sienų, į kurias galėčiau atsiremti. Lyg būčiau beribėj kosmoso erdvėj. Atradimai, praradimai, nekontroliuojamas skraidžiojimas pasaulyje, kuris tau visiškai svetimas, kur nėra nieko artimo ir  brangaus. Na, nebent senasis pliušinis meškiukas, primenantis paprastas, linksmas ir šilumos kupinas vaikystės diena. Primenantis tai, kas jau niekada nebegrįš.


Chaosas. Tik chaosas. Muzika. Klaviatūros klavišų traškesys. Karšta arbata. Vasaros dangus ir lietaus lašai ant stiklo bei vėsaus vėjo gūsiai, primenantys artėjantį rudenį. Ir mintys.  Nieko nuoseklaus, nieko protingo. Tik tuščios kasdienės mintys. Chaosas.


Per kūną bėga šiurpuliukai. Kartais iš džiaugsmo, kartais iš baimės ar nevilties. Šildo tik muzika ir karštas puodelis arbatos. Žmogiška šiluma apleido mane ir vargu ar kada besugrįš. Ji man paliko tik chaosą ir tas nelemtas mintis.


Laikas gydo žaizdas. Bet greičiau išsilaižysiu pati. Negaliu laukti. 


...
Ieva.*

Gyvenimas nestovi vietoj.*

Niekada negali žinoti, kada kokie pokyčiai tave užklups. Štai per vieną ramų penktadienio vakarą užsiregistravau last.fm puslapyje ir repą bei populiariąją ir klubinę muziką iškeičiau į... roką. Net sunku patikėti, kad dabar Winamp'e vis skamba "Emigrate", "The Rasmus" bei kitų grupių dainos. Tiesa, tai dar ne viskas...

Šiandien, rugpjūčio 15d., Žolinė. Deja, niekada nesidomėjau tokiomis šventėmis, jos man, regis, paprasčiausiai neegzistavo, tačiau vienoje teko sudalyvauti ir labai tuo džiaugiuosi. Žinot kodėl?.. Ogi susidomėjau augalais! Tai dar vienas gan keistas pokytis mano gyvenime. Kažkada seniai džiovinau ir kolekcionavau gėleles, tačiau tai buvo dar ankstyvoj vaikystėj. O štai rytoj ketinu susirasti kietų popieriaus lapų ir prie jų gražiai priklijuoti šiandieninį laimikį - avižų, kviečių bei miežių varpas. Galbūt apylinkėse reikės paieškoti kitokių augalų?.. (Tiesa, labai tikiuosi, kad šis staiga kilęs susidomėjimas greitai neišblės.)

Šiandien dar kartą įsitikinau, kad išties be galo įdomus ir nenuspėjamas. Menkiausias dalykėlis gali viską apversti aukštyn kojom. Vienas žmogus yra sakęs, kad kiekvienas savo noru priimtas pokytis turėtų vesti tik į gerą. Manau, tai tiesa.

"The Rasmus" besiklausanti

Ieva.*

Prisimenant visus tuos metus.*

Nugyvenau jau beveik penkiolika metų... Lyg ir daugokai, bet tuo pačiu ir mažai. Taip pat ir su patirtimi.  Regis, nieko ypatingo nenuveikiau, bet gerai pagalvojus iškyla daugybė prisiminimų. Kiek aprėpia mano atmintis, pats seniausias - prosenelės mirtis. Nelabai aš ją ir teatsimenu, juk tada man tebuvo vos treji, bet tas vaizdas, kaip ji gulėjo karste, atminty tikrai išliko. Iš ankstyvos vaikystės taip pat atsimenu du klaikius sapnus: viename per penktąjį gimtadienį ėjau persirengti į savo kambarį ir pamačiau didelę pabaisą (dabar atrodo kvaila, bet tada buvo išties baisu), o kitame mane ir močiutę su mašina vežė girtuoklis kaimynas ir mes pakliuvom į avariją. Taip pat gerai pamenu, kaip susikišus rankas į kišenės bėgau ir užkliuvusi nukritau, nusibrozdinau kelius bei veidą, visur buvo daugybė kraujo, žaizdų, bet - tai tikras stebuklas - viskas greitai sugijo ir randų neliko. Regis, nebloga vaikystė buvo, bet atsiminimai, deja, baisūs...

Vėliau, pradėjus eiti į mokyklą, viskas labai pasikeitė. Pradėjau bendrauti su bendraamžiais, su džiaugsmu mokiausi, pažinau visai kitokį pasaulį ir jis man patiko. Po truputį ėmiau tolti nuo šeimos, prasidėjo tai, ko anksčiau niekada nebuvo, - pykčiai su artimaisiais. O juk dar neseniai jie man buvo visas pasaulis!.. Visa laimė, kad gana greitai iš to išaugau. Ryški mano naujojo gyvenimo kulminacija šeštoje klasėje privertė vėl atsigręžti į šeimą, kurią per tą laiką buvau kiek pamiršusi. Tai buvo bene geriausias pokytis mano gyvenime. Be galo džiaugiuosi, jog suvokiau, kad būtent šeima yra svarbiausia.

Dar vienas svarbus gyvenimo lūžis - persikraustymas, bet jo sukelti pokyčiai slypi giliai manyje. Neverta jų aprašyti, nėra tokių žodžių, kuriais galėčiau viską įvardinti.

Visa tai, ką čia paminėjau, yra tik maža maža dalelė visumos. Kiek dar liko nutylėtų, pernelyg asmeniškų dalykų, kiek brangių, be galo svarbią vietą mano gyvenime užėmusių žmonių nepaminėjau... Vis dėl to daug visko būta, tik kažkodėl kartais norisi gyventi tik dabartimi ir ateitimi. Galbūt todėl, kad praeitis visada atrodo geresnė ir todėl liūdna ją prisimint? O gal atvirkščiai?.. Vienareikšmio atsakymo vis tiek niekada nerasiu.

Susimąsčiusi

Ieva.*

Mano namai - mano tvirtovė.*

Puikiai atsimenu praėjusių metų vasarą. Persikraustymas, nauja aplinka... Reikėjo priprasti, viską pažinti, susikurti jaukią, širdžiai mielą savo erdvę. Gana sunku buvo, bet užtat dabar gera prisiminti tuos pirmuosius metus, pirmuosius vasaros vakarus, kai sėdėdavom lig vėlyvos nakties prie stalo ir tiesiog kalbėdavom. Tada itin gerai pasikeitė mano požiūris į šeimą, namus: suvokiau, kad būtent artimieji yra patys svarbiausi, niekada bėdoje nepaliksiantys, neišduosiantys žmonės, kuriais galiu visiškai pasitikėti (tik, deja, pati ne visada būnu auksinė mergaitė), o mano namai - mano tvirtovė. Iš pradžių maniau, kad visa tai laikina, tačiau per pastaruosius metus mano nuomonė nė kiek nepasikeitė.


Būtent šį vakar visa tai prisiminiau, nes vėl ligi pat nakties su mama praplepėjom įvairiausiomis temomis. Dabar nuoširdžiai stebiuosi tais, kuriems draugai artimesni už tėvus. Tiesiog netikiu, kad su bendraamžiais gali išsivystyti toks įdomus, protingas ir - tai yra svarbiausia - nuoširdus pokalbis. Galiu drąsiai teigti, jog mano prioritetų sąraše pirmauja būtent šeima.


Bet bijau vieno dalyko... Bijau, kad vieną dieną viskas apsivers aukštyn kojom. Gal troškimas atsiriboti nuo artimųjų ir ištrūkti iš namų aplankys ir mane?.. Vis dėlto tikiuosi, kad šis paaugliškas noras mane aplenks.


Santykiais su artimaisiais besidžiaugianti
Ieva.*

Muzikos galia.*

"Muzika turi žvėriškai didelę galią", - kartą perskaičiau komentarą viename bloge. Drąsiai galiu teigti, jog jo autorius yra visiškai tiesus. Vos iš veido dingsta šypsena, įsijungiu mėgstamą, optimistiškai nuteikiančią dainą ir net nepajuntu, kaip po kelių minučių pati pradedu dainuoti pirštai spragsėdama į taktą. Vėlų vakarą, kai aplanko įvairūs, dažnai, deja, gana slogūs apmąstymai, mane nuramina ir atpalaiduoja ramūs instrumentinės muzikos garsai. Kokia bebūtų nuotaika - susierzinus, pikta, rami ar pašėlusiai gera - visada randu tai būsenai tinkamą dainą. Net nežinau, ką daryčiau, jei muzika staiga dingtų iš mano gyvenimo. Neabejoju - būtų gerokai sunkiau ištverti nuotaikų kaitą ir netikėjai užplūstančias emocijų bangas.


Štai ir dabar esu pakerėta nuostabios Bjork dainos "All is full of love". Ramu, gera širdy. Pasiklausius puikios muzikos net geresni sapnai aplanko...


Nuostabią muzikos galią visiems patirti linkinti
Ieva.*

Žingsnis pirmyn ir du atgal.*

Ausyse vis suskamba per nacionalinį diktantą padiktuotas sakinys: "Skubėkime augti, kad per nebrandumą patys nenukirstume tų šaknų, iš kurių esam išaugę". Anksčiau galvojau, kad nereikia skubėti į suaugusiųjų pasaulį, tačiau dabar kuo toliau, tuo geriau suprantu, kad nebegaliu būti vėjavaikiška, gyvenimo upe pasroviui plaukianti mergaitė. Per daug neatleistinų, po truputį savo mano pasaulėlį griaunančių klaidų padariau. Vis dažniau pasijaučiu taip lyg žengusi vieną žingsnelį gražesnio gyvenimo link grįžtu dvejais atgal. Tada netikėtai užvaldo paslapčia atsėlinusi baimė ir galvoje pradeda suktis neramios mintys. Ir viso to kaina - skausmas, ašaros ir vidinio pasaulio chaosas.


Visgi skaudžiausia tai, jog besirūpindama savimi nepastebiu aplinkinių, ypač artimųjų, meilės, rūpesčio, palaikymo, stengiuosi nesileisti į sentimentus, išlikti šalta, uždara, tačiau būti meilia ir lipšnia, kai reikia naudos sau. Aš žiauri egoistė. Visada tai jaučiau, bet stengdavausi užgožti tokias mintis, pabėgti nuo tiesos. Deja, ji vis tiek galiausia išlenda į viešumą. O skaudžiausia tada, kai tau tiesiai į akis viską išsako mylimas žmogus. Būtent taip šiandien buvo man. "Negi tuo pačiu ritmu - žingsnis pirmyn ir du atgal - einu ir dvasinio degradavimo link" - tokia skaudi mintis persmelkė mane išgirdus dar labiau širdį veriančius, bet, deja, tiesą atspindinčius žodžius.


Šįvakar rymant  prie lango ir apmąstant dienos bei netolimos praeities įvykius, iš visų minčių išplaukė išvada: "Gyvenimas pavojingas lyg geležinkelio bėgiai. Ramiai keliaudamas pirmyn ir nekreipdamas dėmesio į tai, kas vyksta aplink, gali parkristi ir daugiau nebeatsikelti". Tai argi verta viską ignoruoti ir aukštai iškėlus galvą eiti toliau?..


Nuo šiol pasistengsianti elgtis brandžiau
Ieva.*

Slenkantys debesys.*

Pro savo kambario langą stebiu padange slenkančius debesis. Viena properša tolsta, tačiau tuoj pasirodo kita... Tai lyg tekanti ir niekada nesustojanti upė, debesų upė...


Vis dėlto šiandien mintys sukasi ne apie debesis. Jų slinkimas ir pokalbis su artimu žmogumi man tik priminė, kad beliko 4 metai mokykloje. Bėgantis laikas, nenumaldomai tekanti gyvenimo upė greitai atplukdys mane prie tos vietos, kur ji pasidalins į daugybę upeliūkščių. Kurį reikės pasirinkti?.. Ar ateitis tikrai bus tokia, apie kokią svajoju jau ne vienerius metus?.. Bijau neišsipildžiusių svajonių, bijau, kad per tingumą nepasieksiu to, ko taip trokštu. Juk, regis, jau ir dabar po truputį griaunu savo gyvenimą, padariau daugybę klaidų. Vieną kitą bandau ištaisyt, bet kartais pritrūksta ryžto ir vėl pasijaučiu tokia silpna ir nieko neverta. Tačiau šią akimirką tikiu savimi ir savo svajonėmis. Ant stalo guli keli darbai, kurie įvykdžius šiek tiek priartėčiau prie savo tikslo. Turbūt. Sužinosiu tik po 4 metų.


Tamsūs debesys nutolo, vis daugiau properšų, atveriančių nuostabaus mėlio, sumišusio su paskutiniais saulės spinduliais, vakaro dangų. Taip pat ir mintyse blogos mintys slepiasi gilyn į tamsiausias kerteles, o tikėjimas užvaldo visą mane. 


Dar ilgai apie savo ateitį mąstysianti
Ieva.*

Saulė, jūra, smėlis.*

Saulė, jūra, smėlis ir paukščio skrydis - visi šie dalykai man asocijuojasi begaline laisve, nepriklausomybe ir gamtos didybe. Eidama pajūriu ir jausdama kojas skalaujantį vandenį, ne kartą pagalvojau: "Kaip būtų gera, kad  šią akimirką laiką sustotų, kad visa mano esybė amžinai pulsuotų ta nepakartojama laisve, o ausyse tegirdėčiau bangų mūšą". Skristi, kilti ir klykti iš džiaugsmo lyg žuvėdra, raižanti saulėlydžio nutviekstą dangų, - būtent tokie beprotiški troškimai aplankydavo kiekvieną vakarą.


Bet kaip bebūtų keista, tos atostogos greitai nusibodo. Šią popietę vėl grįžusi į savo namus, džiūgavau ir lyg mažas smalsus vaikas apibėgau ir apžiūrėjau visą namą. Išties keista vėl įsilieti į gana greitą miesto gyvenimo ritmą, bet didelis džiaugsmas iš naujo atrasti kasdienius malonumus.  Puikus pavyzdys - šis vakaras: tamsus vakaro dangus, mėgiama muzika, trumpi naktiniai, vos dengiantys įdegusį kūną ir braškinės arbatos puodelis šalia klaviatūros... Ech, mano mylimi vakarai ir ilgos bemiegės naktys!..


Po savaitės ramaus poilsio muzika išjudina energijų kupiną kūną ir neleidžia net pagalvoti apie miegą. Regis, ilgokai vakarosiu.


Puikiai pailsėjusi ir dar geriau nusiteikusi
Ieva.*

Kai verkia dangus.*

Dangus vis temsta ir temsta, lyja, žaibuoja, griaudžia... Pro pravertą langą į kambarį veržiasi gaivaus oro gūsiai ir per odą perbėgą šiurpuliukai. Džiaugiuosi, kad pasislėpė saulė, atvėso oras, mat kai mintyse sukasi sudėtingi ir slogūs apmąstymai, sunku žiūrėti į džiūgaujančią gamtą.


Rytoj išvažiuoju prie jūros. Ką gi, laukia gera, rami savaitė. Tikiuosi, kas bangų ošimas, smėlis ir saulės spinduliai padės užsimiršti ir visos neramios mintys liks čia, Kaune.  Bent per atostogos reikia gerai pailsėti. O paskui...


...ne visada viskas turi būt pozityvas,
Nesvarbu, kad aš liūdnas, svarbu, kad aš gyvas...
(Domas - Už liūdesį aš.mp3)


Šitoj dainoj daug tiesos. Anksčiau liūdesį slėpdavau giliai širdy, stengdavau, kad jis neprasiveržtų. Bet kam viską kaupti savyje, kam gi bėgti nuo skausmo?.. Juk nepažinęs, tinkamai neįvertinsi džiaugsmo.


Gražios savaitės Jums linkinti
Ieva.*

Visiškas pozityvas.*

Kaip gera! Šiandien po gana ilgo laiko pagaliau pajaučiau tikrą vasarą: karštį, kuriuo dabar netgi džiaugiuosi, laisvę be jokių rėmų ir gamtą. Gera su šuneliu eiti tuščiu žvyrkeliu, stebėti besileidžiančią saulę ir jos spindulių nutviekstus laukus. Kartais nori, kad gyvenimas sustotų, kad šiltos vasaros dienos taip ir nesibaigtų, nes paskui... Kas laukia paskui, nežino nieks. Bet ar kam įdomu?.. Ar verta jaukti šįvakar sielą aplankiusias emocijas, visą tą pozityvumą, kuriuo dabar pulsuoju?.. Žinoma, ne, nors anksčiau būtent taip ir dariau. Bet dabar žinau: mano gyvenimas yra tik čia ir dabar.


Tiesa, šią dieną nušvietė ir puikus apsipirkimas. Gera būti moterimi, nes vyrai nesupranta, kaip smagu praverti namų duris su krūvą įvairiausių maišelių, gražiai išdėlioti, sulankstyti naujuosius drabužėlius ir surasti jiems vietą ir taip perpildytoje drabužinėje. Oh, I'm a shopaholic!


Visai nepastebėjau, kaip prabėgo diena. Akys jau merkiasi... Pasižiūrėjau į laikrodį ir net nustebau: gi jau pusę 1h nakties. Ak, tas laikas...


Užsikrėsti pozityvumu jums linkinti
Ieva.*

Knygų prieglobsty.*

Pastarąsias kelias dienas bloga nuotaika vis aplankydavo dar ir dėl to, kad jau kurį laiką - tiesa, gana trumpą - nebuvau į rankas paėmusi knygos. Tačiau šiandien padėtis pasitaisė: nuvažiavau į biblioteką ir apsirūpinau keliais, mano manymu, visai neblogais skaitalais. Nors S. Šaltenio "Riešutų duona" kol kas pernelyg nesužavėjo, matyt, į vadovėlį įdėjo geriausias ištraukas. Bet žymiai geriau už prieš tai skaitytą knygą. Ir kaip aš vis nepasimokau, kad visos populiarios paaugliškos istorijos - šlamštas?.. Bet vis dėlto daug kas jas mėgsta. Ech, gi nesupaisysi visų.

Kažkoks stebėtinai geras šitas vakaras... Širdžiai miela M. Mikutavičiaus daina apvalo mintis, šalia gulinti knygų krūvelė primena, kad laukia puikios, ramios akimirkos, kupinos skaitymo malonumo. Jeigu ne tas milžiniškas uodas kambario kampe (paniškai bijau didelių vabzdžių), gal išvis būtų tobula...


Jau po 1h nakties, o lova dar nepaklota, akys irgi visai nenori merktis. Regis, dar teks paklajoti interneto platybėse.


Geros nakties visiems linki
Ieva.*

Nuotaika pagal orą.*

Karšta saulėta vasaros diena. Muzika, deginimasis, "Simpsonai"... Paprasta, bet man smagi atostogų kasdienybę. Atsipalaiduoji, viską užmiršti  ir tiesiog ramiai leidi laisvą laiką. Pati geriausia dalis - apsipirkimas. Vaikščiojimas po parduotuves, drabužių, kurių man niekada negana, pirkimas... Dievinu tai. Nauji apdarai visada pakelia nuotaiką, atbaido neramias, slogias mintys. Juk dar prieš išvažiuodama iš namų mintyse tariau sau: "Kam dėl kažko nervintis? Bent jau vasarą reik leisti sau pabūti lengvabūde poxuiste". Tačiau greitai supratau, kad toks gyvenimas ne man. 


Grįžau namo. Oras atvėso, dangus apsitraukė tamsiais grėsmingais debesimis. Žaibavo, netrukus pasipylė lietus. Likau viena tarp keturių sienų, skalaujamų vasaros liūties. Tobula aplinka prasiveržti giliai slypinčiam liūdesiui. Tyla, mintys, pamažu drėkstančios akys... ir ašaros. Jau įpratau prie to. Gal ne toks ir blogas tas skausmas, draskantis širdį?.. Juk jį išliejusi randu ramybę. 


Šiandieninė emocijų perkrova išvargino mane. Kūnas veržte veržiasi atsigulti į šiltą minkštą lovą ir atsipalaiduoti. Įdomu, realistai sapnuoja optimistiškus sapnus? Norėčiau, kad tokie šiąnakt mane aplankytų.


Netrukus į nakties poilsį nugrimsianti 
Ieva.*

Užplūdęs ilgesys.*

Eilinį kartą įsijungiau ramią, lėtą muziką ir pradėjau naršyti po širdžiai brangius popierėlius. Sugaišta daug valandų, įdėta daug pastangų, būta ir nemigos naktų... Bet vis dėlto dėl nieko nesigailiu. Visa tai prisiminus, užlieja džiaugsmo, sumišusio su liūdesiu, bei ilgesio banga. Norėčiau, kad dabar būtų ruduo, kad žemę būtų nukloję auksaspalviai lapai, o ne nurudusios žolės plotai, lytų lietus ir į stogą tykštantys lašai neleistų ramiai užmigti. Nebe mielas man tas +30 laipsnių karštis, nedžiugina ir kitos gyvenimo permainos. Ak, kaip norėčiau grįžti ir visus stipriai stipriai apkabinti, išsakyti pačius geriausius žodžius, kurie ne vienerius metus egzistavo tik mano mintyse. Deja, jau niekas niekada nebebus taip, kaip anksčiau.


Šiltas vakaras, priešaky dar visa karšta savaitė. Žiogų čirškimas, į kambarį įskridusio uodo zvimbimas ir tos neramios, ilgesios kupinos mintys, turbūt dar ilgai manęs nepaliksiančios, prailgina kiekvieną naktį...


Netrukus į kasdieninius apmąstymus pasinersianti
Ieva.*