Puikiai atsimenu praėjusių metų vasarą. Persikraustymas, nauja aplinka... Reikėjo priprasti, viską pažinti, susikurti jaukią, širdžiai mielą savo erdvę. Gana sunku buvo, bet užtat dabar gera prisiminti tuos pirmuosius metus, pirmuosius vasaros vakarus, kai sėdėdavom lig vėlyvos nakties prie stalo ir tiesiog kalbėdavom. Tada itin gerai pasikeitė mano požiūris į šeimą, namus: suvokiau, kad būtent artimieji yra patys svarbiausi, niekada bėdoje nepaliksiantys, neišduosiantys žmonės, kuriais galiu visiškai pasitikėti (tik, deja, pati ne visada būnu auksinė mergaitė), o mano namai - mano tvirtovė. Iš pradžių maniau, kad visa tai laikina, tačiau per pastaruosius metus mano nuomonė nė kiek nepasikeitė.
Būtent šį vakar visa tai prisiminiau, nes vėl ligi pat nakties su mama praplepėjom įvairiausiomis temomis. Dabar nuoširdžiai stebiuosi tais, kuriems draugai artimesni už tėvus. Tiesiog netikiu, kad su bendraamžiais gali išsivystyti toks įdomus, protingas ir - tai yra svarbiausia - nuoširdus pokalbis. Galiu drąsiai teigti, jog mano prioritetų sąraše pirmauja būtent šeima.
Bet bijau vieno dalyko... Bijau, kad vieną dieną viskas apsivers aukštyn kojom. Gal troškimas atsiriboti nuo artimųjų ir ištrūkti iš namų aplankys ir mane?.. Vis dėlto tikiuosi, kad šis paaugliškas noras mane aplenks.
Santykiais su artimaisiais besidžiaugianti
Ieva.*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą