Ausyse vis suskamba per nacionalinį diktantą padiktuotas sakinys: "Skubėkime augti, kad per nebrandumą patys nenukirstume tų šaknų, iš kurių esam išaugę". Anksčiau galvojau, kad nereikia skubėti į suaugusiųjų pasaulį, tačiau dabar kuo toliau, tuo geriau suprantu, kad nebegaliu būti vėjavaikiška, gyvenimo upe pasroviui plaukianti mergaitė. Per daug neatleistinų, po truputį savo mano pasaulėlį griaunančių klaidų padariau. Vis dažniau pasijaučiu taip lyg žengusi vieną žingsnelį gražesnio gyvenimo link grįžtu dvejais atgal. Tada netikėtai užvaldo paslapčia atsėlinusi baimė ir galvoje pradeda suktis neramios mintys. Ir viso to kaina - skausmas, ašaros ir vidinio pasaulio chaosas.
Visgi skaudžiausia tai, jog besirūpindama savimi nepastebiu aplinkinių, ypač artimųjų, meilės, rūpesčio, palaikymo, stengiuosi nesileisti į sentimentus, išlikti šalta, uždara, tačiau būti meilia ir lipšnia, kai reikia naudos sau. Aš žiauri egoistė. Visada tai jaučiau, bet stengdavausi užgožti tokias mintis, pabėgti nuo tiesos. Deja, ji vis tiek galiausia išlenda į viešumą. O skaudžiausia tada, kai tau tiesiai į akis viską išsako mylimas žmogus. Būtent taip šiandien buvo man. "Negi tuo pačiu ritmu - žingsnis pirmyn ir du atgal - einu ir dvasinio degradavimo link" - tokia skaudi mintis persmelkė mane išgirdus dar labiau širdį veriančius, bet, deja, tiesą atspindinčius žodžius.
Šįvakar rymant prie lango ir apmąstant dienos bei netolimos praeities įvykius, iš visų minčių išplaukė išvada: "Gyvenimas pavojingas lyg geležinkelio bėgiai. Ramiai keliaudamas pirmyn ir nekreipdamas dėmesio į tai, kas vyksta aplink, gali parkristi ir daugiau nebeatsikelti". Tai argi verta viską ignoruoti ir aukštai iškėlus galvą eiti toliau?..
Nuo šiol pasistengsianti elgtis brandžiau
Ieva.*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą