Kai šįvakar išėjau į lauką, mane pasitiko vėsus ir artėjančiu rudeniu dvelkiantis oro gūsis. Kairėj krūtinės pusėj kažkas suvirpėjo ir per kūną perbėgo šiurpuliukai. Neapsakomai geras jausmas. Myliu rudenį.
Pasibaigus karštoms vasaris dienoms net praskaidrėjo nuotaika, grįžo vidinė pusiausvyra ir... kūrybinis įkvėpimas. Vieną lietingą vakarą su arbatos puodeliu rankoje įsitaisiau prie virtuvės stalo ir išliejau susikaupusias mintis, kūrybines idėjas. Taip gimė mano pirmoji miniatiūra.
Ruduo
Lyja... Sūrios dangaus ašaros griauna vasaros gamtos didybę. Jos užlieja laukus, po kuriuos basi bėgiojom birželį, birų pajūrio smėlį, iš kurio statėm pilis, paslepia kaip ryškiąsias rugpjūčio žvaigždes... Viskas, ko tiek dienų laukėm, taip greitai prabėgo. Beliko tik šlapios ražienos ir ilgesio kupini prisiminimai...
Staiga mano karštas, nuo aistringų vasaros bučinių nespėjusias atvėsti lūpas suvilgo vėsus rugsėjo lietaus lašas. Kažkokia nepaprasta šiluma užlieja kūną. Užsimerkiu ir švelniai lyžtelėjusi liežuviu pajaučiu subtilią gaivą. Ak, gi tai ruduo, tas nedorėlis, pasveikino mane...Tai tik fantazijos vaisius, nesutampantis su tikraisiais mano išgyvenimais, bet vis dėlto šis kūrinėlis man svarbus. Visada dievinau žodžių meną ir be galo džiaugiuosi, jog ir pati galiu jį kurti. Tikiuosi, jog ateity įkvėpimas aplankys vis dažniau.
Rugsėjo laukianti
Ieva.*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą