Nugyvenau jau beveik penkiolika metų... Lyg ir daugokai, bet tuo pačiu ir mažai. Taip pat ir su patirtimi. Regis, nieko ypatingo nenuveikiau, bet gerai pagalvojus iškyla daugybė prisiminimų. Kiek aprėpia mano atmintis, pats seniausias - prosenelės mirtis. Nelabai aš ją ir teatsimenu, juk tada man tebuvo vos treji, bet tas vaizdas, kaip ji gulėjo karste, atminty tikrai išliko. Iš ankstyvos vaikystės taip pat atsimenu du klaikius sapnus: viename per penktąjį gimtadienį ėjau persirengti į savo kambarį ir pamačiau didelę pabaisą (dabar atrodo kvaila, bet tada buvo išties baisu), o kitame mane ir močiutę su mašina vežė girtuoklis kaimynas ir mes pakliuvom į avariją. Taip pat gerai pamenu, kaip susikišus rankas į kišenės bėgau ir užkliuvusi nukritau, nusibrozdinau kelius bei veidą, visur buvo daugybė kraujo, žaizdų, bet - tai tikras stebuklas - viskas greitai sugijo ir randų neliko. Regis, nebloga vaikystė buvo, bet atsiminimai, deja, baisūs...
Vėliau, pradėjus eiti į mokyklą, viskas labai pasikeitė. Pradėjau bendrauti su bendraamžiais, su džiaugsmu mokiausi, pažinau visai kitokį pasaulį ir jis man patiko. Po truputį ėmiau tolti nuo šeimos, prasidėjo tai, ko anksčiau niekada nebuvo, - pykčiai su artimaisiais. O juk dar neseniai jie man buvo visas pasaulis!.. Visa laimė, kad gana greitai iš to išaugau. Ryški mano naujojo gyvenimo kulminacija šeštoje klasėje privertė vėl atsigręžti į šeimą, kurią per tą laiką buvau kiek pamiršusi. Tai buvo bene geriausias pokytis mano gyvenime. Be galo džiaugiuosi, jog suvokiau, kad būtent šeima yra svarbiausia.
Dar vienas svarbus gyvenimo lūžis - persikraustymas, bet jo sukelti pokyčiai slypi giliai manyje. Neverta jų aprašyti, nėra tokių žodžių, kuriais galėčiau viską įvardinti.
Visa tai, ką čia paminėjau, yra tik maža maža dalelė visumos. Kiek dar liko nutylėtų, pernelyg asmeniškų dalykų, kiek brangių, be galo svarbią vietą mano gyvenime užėmusių žmonių nepaminėjau... Vis dėl to daug visko būta, tik kažkodėl kartais norisi gyventi tik dabartimi ir ateitimi. Galbūt todėl, kad praeitis visada atrodo geresnė ir todėl liūdna ją prisimint? O gal atvirkščiai?.. Vienareikšmio atsakymo vis tiek niekada nerasiu.
Susimąsčiusi
Ieva.*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą