Eilinį kartą įsijungiau ramią, lėtą muziką ir pradėjau naršyti po širdžiai brangius popierėlius. Sugaišta daug valandų, įdėta daug pastangų, būta ir nemigos naktų... Bet vis dėlto dėl nieko nesigailiu. Visa tai prisiminus, užlieja džiaugsmo, sumišusio su liūdesiu, bei ilgesio banga. Norėčiau, kad dabar būtų ruduo, kad žemę būtų nukloję auksaspalviai lapai, o ne nurudusios žolės plotai, lytų lietus ir į stogą tykštantys lašai neleistų ramiai užmigti. Nebe mielas man tas +30 laipsnių karštis, nedžiugina ir kitos gyvenimo permainos. Ak, kaip norėčiau grįžti ir visus stipriai stipriai apkabinti, išsakyti pačius geriausius žodžius, kurie ne vienerius metus egzistavo tik mano mintyse. Deja, jau niekas niekada nebebus taip, kaip anksčiau.
Šiltas vakaras, priešaky dar visa karšta savaitė. Žiogų čirškimas, į kambarį įskridusio uodo zvimbimas ir tos neramios, ilgesios kupinos mintys, turbūt dar ilgai manęs nepaliksiančios, prailgina kiekvieną naktį...
Netrukus į kasdieninius apmąstymus pasinersianti
Ieva.*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą