Pro savo kambario langą stebiu padange slenkančius debesis. Viena properša tolsta, tačiau tuoj pasirodo kita... Tai lyg tekanti ir niekada nesustojanti upė, debesų upė...
Vis dėlto šiandien mintys sukasi ne apie debesis. Jų slinkimas ir pokalbis su artimu žmogumi man tik priminė, kad beliko 4 metai mokykloje. Bėgantis laikas, nenumaldomai tekanti gyvenimo upė greitai atplukdys mane prie tos vietos, kur ji pasidalins į daugybę upeliūkščių. Kurį reikės pasirinkti?.. Ar ateitis tikrai bus tokia, apie kokią svajoju jau ne vienerius metus?.. Bijau neišsipildžiusių svajonių, bijau, kad per tingumą nepasieksiu to, ko taip trokštu. Juk, regis, jau ir dabar po truputį griaunu savo gyvenimą, padariau daugybę klaidų. Vieną kitą bandau ištaisyt, bet kartais pritrūksta ryžto ir vėl pasijaučiu tokia silpna ir nieko neverta. Tačiau šią akimirką tikiu savimi ir savo svajonėmis. Ant stalo guli keli darbai, kurie įvykdžius šiek tiek priartėčiau prie savo tikslo. Turbūt. Sužinosiu tik po 4 metų.
Tamsūs debesys nutolo, vis daugiau properšų, atveriančių nuostabaus mėlio, sumišusio su paskutiniais saulės spinduliais, vakaro dangų. Taip pat ir mintyse blogos mintys slepiasi gilyn į tamsiausias kerteles, o tikėjimas užvaldo visą mane.
Dar ilgai apie savo ateitį mąstysianti
Ieva.*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą