Ir vėl. Negaliu tylėti. Negaliu nerašyti. Žodžiai ateina patys. Iš tylos, iš tamsos. Iš skausmo ir kančios. Mes tik būtybės, pasimetusios postmodernistinio pasaulio rūke.
Sąmonės srautas? Bet kitaip dabar negaliu.
Atsimenu tą iki skausmo sielai artimą vakarą. Ruduo. Spektaklis. Katarsis. Kava. Kelionė namo. Siaura gatvelė. Rūkas. Problemos išnyksta. Eini tamsoje. Skendi migloj, blausioj žibintų šviesoj. Nori, kad tas kelias niekada nesibaigtų. Nori ištirpti, susiliet su rūku. Kokia transcendencija! Aukštosios gyvenimo akimirkos, kaip pasakytų V. Mačernis?.. Kančios, ekstazės, transo kokteilis? Prieini vartelius. Pakeli galvą. Žvaigždės. O, priimk mane, brangus rūpintojėli, prie lygaus kelio padūmoti! Raktai. Spyna trakšteli. Dar vienas žvilgsnis į begalybę. Ir padvelkianti namų šiluma. Vaiko klyksmas. Ir šaltis. Tuštuma. Mano pasaulis liko kitapus. Storos sienos sukaustė sielą. Tik mėnesienos atšvaitai grindyse dar gali sušildyt.
O dabar vasara. Apniukę. Vėsu. Bet dar šalčiau viduje. Tos pačio sienos - neperžengiamos, neperlipamos. Nesugriaunamos. Jos tik dar labiau sutvirtėjo.
Sunku
Ieva.*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą