Rašyti.*

Kartais būna taip, jog nori rašyti, tačiau galvoj tuščia. Kažkas slegia, spaudžia tave iš vidaus, veržiasi lauk, tačiau vis negali ištrūkti. 

Leidžiu mintis užvaldyti muzikai. Širdis virpteli, suspurda vis stipriau ir stipriau. Bet gniaužtų nenugali. Violončelė? Smuikas? Fortepijonas?.. Nebesvarbu. Tik plaukti, plaukti! Pasiduoti šiaip srovei. Besąlygiškai. Pulti į garsų glėbį. Išnykti, ištirpti.

Būtent - ištirpti. Žodis, vis dažniau ateinantis į galvą. Žodis, bene tiksliausiai apibūdinantis mane jau kurį laiką kaustančius jausmus. Žodis, kurį, ko gero, galima rasti kone visuose pastaruoju metu parašytuose tekstuose. Greitai tai baigsis. Tikiuosi. Bijau. Nežinau. Abejoju. Kiekvieną dieną, valandą, minutę. Sekundę? Gal ne. Dar pajėgiu tiek atitrūkti nuo realybės - skaudžios, sunkios, kankinančios, keliančios pilve neaiškų plazdėjimą - deja, ne šviesių jausmų sukeltą...

Skaitysiu tai po savaitės. Ir juoksiuos. Arba verksiu taip, jog nebepajėgsiu parašyti nė žodžio. Nebežinau, kas geriau?.. Laikas, pragyventas iliuzijomis, ar neišvengiamai artėjanti realybė, gal ne likimas.

Dabar toks metas, jog vis dažniau norisi sustoti ir pamąstyti. Apie tai, kas praėjo ir niekada nebegrįš. Tas kankinantis "tarp": esu tarp praeities ir naujo gyvenimo etapo. Vakuumas. Nežinia. Dvejonės, abejonės.

Abejonės. Ištirpti. Skausmas. Triada, dabar nuolat lydinti mane.

P. S. Velniškai teisingas patarimas: kai nežinai, apie ką rašyti, būtent apie tai ir rašyk. Nes svarbiausia apskritai rašyti.

Naktinėjanti
Ieva.*