Liūdni sutapimai - pastaruoju metu vis užsuku čia sutrikusi, išsekusi, palaužta... Stovinti prie durų į kitą savo gyvenimo etapą. Ir svarbiausia - pasimetusi, bijanti eiti toliau.
Blogiausia yra nežinoti, kaip gyventi. Nemokėti būti švelniai. Laikyti savyje skausmą. Siekti, ko nenori, ir... nepasiekti. Nuvilti save ir kitus. Noriu pabėgti, dingti. Užversti puslapį ir rašyti iš naujo. Dailyraščiu. Matyti tuos, kuriuos myliu. Išmokti mylėti. Prisileisti prie savęs žmones. J. Ivanauskaitė teigė, jog žmonės kaip medžiai: liečiasi šakomis, bet kamienai visada stovi atskirai. Visada. Mano šakos skaudžiai apgenėtos. Noriu kurti, rašyti. "Nemirtingumo iliuzija? Tegu. Numirti su tikra iliuzija, tikras reikalas." Gal taip ir lengviau. Pinigai, Niujorkas, Paryžius?.. Ateinu! Atoki kaimo sodyba, nykstanti lietuviška kultūra? Taip archajiška, gražu - literatūriška. Bet aš - tik džinsuota senienų mylėtoja. Miestietė.
Tokie kontrastai. Paradoksai. Skausmas, nežinia. Guli ir verki. Viduje. Nes ašarų nebėra. Nes nežinai, ką daryti. Nes nežinai, kaip gyventi.
Blogiausia yra nežinoti, kaip gyventi.
P.S. Rėminė kompozicija? O taip. Izoliuoti skausmą, trykštantį iš manęs. Skęsti, grimzti taisyklingam stačiakampy. Taisyklingam pasauly, kurio linijos slepia chaosą.
Kraujuoja siela.
Ieva.*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą