Sausainiukas.*

Besitvarkydama savo drabužinėje aptikau dar prieš Kalėdas pirktą laimės sausainiuką, taip ir nepakliuvusį į kokią nors dovanėlę. Atsimenu jų kalną, suverstą saldainių parduotuvėje. Aforizmai, laimė, paguoda už keliasdešimt centų? Eilinė mainstream'o apraiška, neturinti jokių gilesnių prasmių?.. Bet suviliojo.

Tu esi ryžtingas, - štai toks sakinys buvo atspausdintas viduj rastame lapelyje.

Tu esi ryžtingas. Tikėjausi ko kito. Sutrikau. Vėl prisiminiau - ak, net pačiai pradeda pabosti! - savo dabartinę situaciją. Ar tai Apvaizdos bandymas įkvėpti pasitikėjimo? Tikėjimo? Jog viskas bus gerai?.. O gal tik nevykusi mano interpretacija. Beverčiai, tušti, banalūs žodžiai, parašyti suirzusio darbuotojo, prispausto artėjančio deadline'o sausainių popierėlių tekstams parašyti.

Vis dėlto pabijojau prarasti, kad ir šią menką prošvaistę. Išsigandusi garsaus traškesio tarp dantų, šį iš senovės kinų laikų mus pasiekusį sausainėlį - na gerai, jo receptą, o gal netgi reikėtų sakyti aurą... - pagarbiai kaip eucharistiją ištirpdžiau burnoje.

Dabar sunku atskirti, kas tikra - matot, suabejoju net dėl sausainiukų... Absurdas, ironija. Siautėja kapitalizmas. Nenoriu vegetuot mėtoma ir vėtoma vandenyno bangų bei audrų. Nerti  gelmę, pačion Marianų įdubon! Bet yra stipresnių jėgų, kurios vis išmeta mane aukštyn.

Tokia mano kova, mano maištas - suvokti paviršutiniškumo absurdą ir nerti į dugną, priešintis atsitiktinių pakeleivių mintims pakeisti savo kryptį, išnert ir įkvėpti. Ne, dar nesu tokia stipri. Bijau apsvaigti, susigundyti.

Grimztu
Ieva.*

Rašyti.*

Kartais būna taip, jog nori rašyti, tačiau galvoj tuščia. Kažkas slegia, spaudžia tave iš vidaus, veržiasi lauk, tačiau vis negali ištrūkti. 

Leidžiu mintis užvaldyti muzikai. Širdis virpteli, suspurda vis stipriau ir stipriau. Bet gniaužtų nenugali. Violončelė? Smuikas? Fortepijonas?.. Nebesvarbu. Tik plaukti, plaukti! Pasiduoti šiaip srovei. Besąlygiškai. Pulti į garsų glėbį. Išnykti, ištirpti.

Būtent - ištirpti. Žodis, vis dažniau ateinantis į galvą. Žodis, bene tiksliausiai apibūdinantis mane jau kurį laiką kaustančius jausmus. Žodis, kurį, ko gero, galima rasti kone visuose pastaruoju metu parašytuose tekstuose. Greitai tai baigsis. Tikiuosi. Bijau. Nežinau. Abejoju. Kiekvieną dieną, valandą, minutę. Sekundę? Gal ne. Dar pajėgiu tiek atitrūkti nuo realybės - skaudžios, sunkios, kankinančios, keliančios pilve neaiškų plazdėjimą - deja, ne šviesių jausmų sukeltą...

Skaitysiu tai po savaitės. Ir juoksiuos. Arba verksiu taip, jog nebepajėgsiu parašyti nė žodžio. Nebežinau, kas geriau?.. Laikas, pragyventas iliuzijomis, ar neišvengiamai artėjanti realybė, gal ne likimas.

Dabar toks metas, jog vis dažniau norisi sustoti ir pamąstyti. Apie tai, kas praėjo ir niekada nebegrįš. Tas kankinantis "tarp": esu tarp praeities ir naujo gyvenimo etapo. Vakuumas. Nežinia. Dvejonės, abejonės.

Abejonės. Ištirpti. Skausmas. Triada, dabar nuolat lydinti mane.

P. S. Velniškai teisingas patarimas: kai nežinai, apie ką rašyti, būtent apie tai ir rašyk. Nes svarbiausia apskritai rašyti.

Naktinėjanti
Ieva.*

Artėjant audrai.*

Tarp trijų stichijų - vandens, žemės ir oro. Viskas maišosi, siaučia, temsta.

Ištirpti, išnykti. Skrist tolyn kaip žuvėdra. Kautis nelygioj gamtos kovoj ir žūt. Nes taip lengviau. Lengviau nei gyventi normalų gyvenimą. Lengviau nei klausytis kalbų apie politiką, salotas ir kaimynų namus.

Pajust begalybę. Sustojantį laiką. Šaltį ir karštį drauge. Įsiliet į peizažą. Reflektuot. Stojiškai pasitikti savo vienatvę. Mylėt - visų pirma gyvenimą. Visus jo atspalvius. Laimę ir ašaras. Galbūt labiausiai - jų dermę. Medituoti. Apsivalyti. Sutelkti jėgas savo skrydžiui. Pajust šiurpuliukus ir nesuprasti, ar kaltas vėjas, ar taip pagaliau į sielą grįžta vidinė darna.

Mylėt, mylėt! Kaskart labiau. 
Visų pirma gyvenimą.
Jūrą.
Skrosti ribą tarp vandens, žemės ir oro.

Laužau eilutes - lūžta žodis.

2014-06-17
Palanga

Ieva.*

Negaliu.*

Ir vėl. Negaliu tylėti. Negaliu nerašyti. Žodžiai ateina patys. Iš tylos, iš tamsos. Iš skausmo ir kančios. Mes tik būtybės, pasimetusios postmodernistinio pasaulio rūke.

Sąmonės srautas? Bet kitaip dabar negaliu.

Atsimenu tą iki skausmo sielai artimą vakarą. Ruduo. Spektaklis. Katarsis. Kava. Kelionė namo. Siaura gatvelė. Rūkas. Problemos išnyksta. Eini tamsoje. Skendi migloj, blausioj žibintų šviesoj. Nori, kad tas kelias niekada nesibaigtų. Nori ištirpti, susiliet su rūku. Kokia transcendencija! Aukštosios gyvenimo akimirkos, kaip pasakytų V. Mačernis?.. Kančios, ekstazės, transo kokteilis? Prieini vartelius. Pakeli galvą. Žvaigždės. O, priimk mane, brangus rūpintojėli, prie lygaus kelio padūmoti! Raktai. Spyna trakšteli. Dar vienas žvilgsnis į begalybę. Ir padvelkianti namų šiluma. Vaiko klyksmas. Ir šaltis. Tuštuma. Mano pasaulis liko kitapus. Storos sienos sukaustė sielą. Tik mėnesienos atšvaitai grindyse dar gali sušildyt.

O dabar vasara. Apniukę. Vėsu. Bet dar šalčiau viduje. Tos pačio sienos - neperžengiamos, neperlipamos. Nesugriaunamos. Jos tik dar labiau sutvirtėjo.

Sunku
Ieva.*

Kraujuoja siela.*

Liūdni sutapimai - pastaruoju metu vis užsuku čia sutrikusi, išsekusi, palaužta... Stovinti prie durų į kitą savo gyvenimo etapą. Ir svarbiausia - pasimetusi, bijanti eiti toliau.
Blogiausia yra nežinoti, kaip gyventi. Nemokėti būti švelniai. Laikyti savyje skausmą. Siekti, ko nenori, ir... nepasiekti. Nuvilti save ir kitus. Noriu pabėgti, dingti. Užversti puslapį ir rašyti iš naujo. Dailyraščiu. Matyti tuos, kuriuos myliu. Išmokti mylėti. Prisileisti prie savęs žmones. J. Ivanauskaitė teigė, jog žmonės kaip medžiai: liečiasi šakomis, bet kamienai visada stovi atskirai. Visada. Mano šakos skaudžiai apgenėtos. Noriu kurti, rašyti. "Nemirtingumo iliuzija? Tegu. Numirti su tikra iliuzija, tikras reikalas." Gal taip ir lengviau. Pinigai, Niujorkas, Paryžius?.. Ateinu! Atoki kaimo sodyba, nykstanti lietuviška kultūra? Taip archajiška, gražu - literatūriška. Bet aš - tik džinsuota senienų mylėtoja. Miestietė.
Tokie kontrastai. Paradoksai. Skausmas, nežinia. Guli ir verki. Viduje. Nes ašarų nebėra. Nes nežinai, ką daryti. Nes nežinai, kaip gyventi.
Blogiausia yra nežinoti, kaip gyventi.

P.S. Rėminė kompozicija? O taip. Izoliuoti skausmą, trykštantį iš manęs. Skęsti, grimzti taisyklingam stačiakampy. Taisyklingam pasauly, kurio linijos slepia chaosą.

Kraujuoja siela.
Ieva.*