Artėjantis ruduo.*

Kai šįvakar išėjau į lauką, mane pasitiko vėsus ir artėjančiu rudeniu dvelkiantis oro gūsis. Kairėj krūtinės pusėj kažkas suvirpėjo ir per kūną perbėgo šiurpuliukai. Neapsakomai geras jausmas. Myliu rudenį. 

Pasibaigus karštoms vasaris dienoms net praskaidrėjo nuotaika, grįžo vidinė pusiausvyra ir... kūrybinis įkvėpimas. Vieną lietingą vakarą su arbatos puodeliu rankoje įsitaisiau prie virtuvės stalo ir išliejau susikaupusias mintis, kūrybines idėjas. Taip gimė mano pirmoji miniatiūra.

Ruduo

     Lyja... Sūrios dangaus ašaros griauna vasaros gamtos didybę. Jos užlieja laukus, po kuriuos basi bėgiojom birželį, birų pajūrio smėlį, iš kurio statėm pilis, paslepia kaip ryškiąsias rugpjūčio žvaigždes... Viskas, ko tiek dienų laukėm, taip greitai prabėgo. Beliko tik šlapios ražienos ir ilgesio kupini prisiminimai...

     Staiga mano karštas, nuo aistringų vasaros bučinių nespėjusias atvėsti lūpas suvilgo vėsus rugsėjo lietaus lašas. Kažkokia nepaprasta šiluma užlieja kūną. Užsimerkiu ir švelniai lyžtelėjusi liežuviu pajaučiu subtilią gaivą. Ak, gi tai ruduo, tas nedorėlis, pasveikino mane...

Tai tik fantazijos vaisius, nesutampantis su tikraisiais mano išgyvenimais, bet vis dėlto šis kūrinėlis man svarbus. Visada dievinau žodžių meną ir be galo džiaugiuosi, jog ir pati galiu jį kurti. Tikiuosi, jog ateity įkvėpimas aplankys vis dažniau.

Rugsėjo laukianti

Ieva.*

Chaosas.*

Chaosas mintyse, jausmuose, pomėgiuose, prioritetuose... - chaosas visur. Nieko pastovaus, nieko tikro... Koks sunkus pasidaro gyvenimas, kai po kojomis neturi tvirto pagrindo, kai nėra sienų, į kurias galėčiau atsiremti. Lyg būčiau beribėj kosmoso erdvėj. Atradimai, praradimai, nekontroliuojamas skraidžiojimas pasaulyje, kuris tau visiškai svetimas, kur nėra nieko artimo ir  brangaus. Na, nebent senasis pliušinis meškiukas, primenantis paprastas, linksmas ir šilumos kupinas vaikystės diena. Primenantis tai, kas jau niekada nebegrįš.


Chaosas. Tik chaosas. Muzika. Klaviatūros klavišų traškesys. Karšta arbata. Vasaros dangus ir lietaus lašai ant stiklo bei vėsaus vėjo gūsiai, primenantys artėjantį rudenį. Ir mintys.  Nieko nuoseklaus, nieko protingo. Tik tuščios kasdienės mintys. Chaosas.


Per kūną bėga šiurpuliukai. Kartais iš džiaugsmo, kartais iš baimės ar nevilties. Šildo tik muzika ir karštas puodelis arbatos. Žmogiška šiluma apleido mane ir vargu ar kada besugrįš. Ji man paliko tik chaosą ir tas nelemtas mintis.


Laikas gydo žaizdas. Bet greičiau išsilaižysiu pati. Negaliu laukti. 


...
Ieva.*

Gyvenimas nestovi vietoj.*

Niekada negali žinoti, kada kokie pokyčiai tave užklups. Štai per vieną ramų penktadienio vakarą užsiregistravau last.fm puslapyje ir repą bei populiariąją ir klubinę muziką iškeičiau į... roką. Net sunku patikėti, kad dabar Winamp'e vis skamba "Emigrate", "The Rasmus" bei kitų grupių dainos. Tiesa, tai dar ne viskas...

Šiandien, rugpjūčio 15d., Žolinė. Deja, niekada nesidomėjau tokiomis šventėmis, jos man, regis, paprasčiausiai neegzistavo, tačiau vienoje teko sudalyvauti ir labai tuo džiaugiuosi. Žinot kodėl?.. Ogi susidomėjau augalais! Tai dar vienas gan keistas pokytis mano gyvenime. Kažkada seniai džiovinau ir kolekcionavau gėleles, tačiau tai buvo dar ankstyvoj vaikystėj. O štai rytoj ketinu susirasti kietų popieriaus lapų ir prie jų gražiai priklijuoti šiandieninį laimikį - avižų, kviečių bei miežių varpas. Galbūt apylinkėse reikės paieškoti kitokių augalų?.. (Tiesa, labai tikiuosi, kad šis staiga kilęs susidomėjimas greitai neišblės.)

Šiandien dar kartą įsitikinau, kad išties be galo įdomus ir nenuspėjamas. Menkiausias dalykėlis gali viską apversti aukštyn kojom. Vienas žmogus yra sakęs, kad kiekvienas savo noru priimtas pokytis turėtų vesti tik į gerą. Manau, tai tiesa.

"The Rasmus" besiklausanti

Ieva.*

Prisimenant visus tuos metus.*

Nugyvenau jau beveik penkiolika metų... Lyg ir daugokai, bet tuo pačiu ir mažai. Taip pat ir su patirtimi.  Regis, nieko ypatingo nenuveikiau, bet gerai pagalvojus iškyla daugybė prisiminimų. Kiek aprėpia mano atmintis, pats seniausias - prosenelės mirtis. Nelabai aš ją ir teatsimenu, juk tada man tebuvo vos treji, bet tas vaizdas, kaip ji gulėjo karste, atminty tikrai išliko. Iš ankstyvos vaikystės taip pat atsimenu du klaikius sapnus: viename per penktąjį gimtadienį ėjau persirengti į savo kambarį ir pamačiau didelę pabaisą (dabar atrodo kvaila, bet tada buvo išties baisu), o kitame mane ir močiutę su mašina vežė girtuoklis kaimynas ir mes pakliuvom į avariją. Taip pat gerai pamenu, kaip susikišus rankas į kišenės bėgau ir užkliuvusi nukritau, nusibrozdinau kelius bei veidą, visur buvo daugybė kraujo, žaizdų, bet - tai tikras stebuklas - viskas greitai sugijo ir randų neliko. Regis, nebloga vaikystė buvo, bet atsiminimai, deja, baisūs...

Vėliau, pradėjus eiti į mokyklą, viskas labai pasikeitė. Pradėjau bendrauti su bendraamžiais, su džiaugsmu mokiausi, pažinau visai kitokį pasaulį ir jis man patiko. Po truputį ėmiau tolti nuo šeimos, prasidėjo tai, ko anksčiau niekada nebuvo, - pykčiai su artimaisiais. O juk dar neseniai jie man buvo visas pasaulis!.. Visa laimė, kad gana greitai iš to išaugau. Ryški mano naujojo gyvenimo kulminacija šeštoje klasėje privertė vėl atsigręžti į šeimą, kurią per tą laiką buvau kiek pamiršusi. Tai buvo bene geriausias pokytis mano gyvenime. Be galo džiaugiuosi, jog suvokiau, kad būtent šeima yra svarbiausia.

Dar vienas svarbus gyvenimo lūžis - persikraustymas, bet jo sukelti pokyčiai slypi giliai manyje. Neverta jų aprašyti, nėra tokių žodžių, kuriais galėčiau viską įvardinti.

Visa tai, ką čia paminėjau, yra tik maža maža dalelė visumos. Kiek dar liko nutylėtų, pernelyg asmeniškų dalykų, kiek brangių, be galo svarbią vietą mano gyvenime užėmusių žmonių nepaminėjau... Vis dėl to daug visko būta, tik kažkodėl kartais norisi gyventi tik dabartimi ir ateitimi. Galbūt todėl, kad praeitis visada atrodo geresnė ir todėl liūdna ją prisimint? O gal atvirkščiai?.. Vienareikšmio atsakymo vis tiek niekada nerasiu.

Susimąsčiusi

Ieva.*

Mano namai - mano tvirtovė.*

Puikiai atsimenu praėjusių metų vasarą. Persikraustymas, nauja aplinka... Reikėjo priprasti, viską pažinti, susikurti jaukią, širdžiai mielą savo erdvę. Gana sunku buvo, bet užtat dabar gera prisiminti tuos pirmuosius metus, pirmuosius vasaros vakarus, kai sėdėdavom lig vėlyvos nakties prie stalo ir tiesiog kalbėdavom. Tada itin gerai pasikeitė mano požiūris į šeimą, namus: suvokiau, kad būtent artimieji yra patys svarbiausi, niekada bėdoje nepaliksiantys, neišduosiantys žmonės, kuriais galiu visiškai pasitikėti (tik, deja, pati ne visada būnu auksinė mergaitė), o mano namai - mano tvirtovė. Iš pradžių maniau, kad visa tai laikina, tačiau per pastaruosius metus mano nuomonė nė kiek nepasikeitė.


Būtent šį vakar visa tai prisiminiau, nes vėl ligi pat nakties su mama praplepėjom įvairiausiomis temomis. Dabar nuoširdžiai stebiuosi tais, kuriems draugai artimesni už tėvus. Tiesiog netikiu, kad su bendraamžiais gali išsivystyti toks įdomus, protingas ir - tai yra svarbiausia - nuoširdus pokalbis. Galiu drąsiai teigti, jog mano prioritetų sąraše pirmauja būtent šeima.


Bet bijau vieno dalyko... Bijau, kad vieną dieną viskas apsivers aukštyn kojom. Gal troškimas atsiriboti nuo artimųjų ir ištrūkti iš namų aplankys ir mane?.. Vis dėlto tikiuosi, kad šis paaugliškas noras mane aplenks.


Santykiais su artimaisiais besidžiaugianti
Ieva.*

Muzikos galia.*

"Muzika turi žvėriškai didelę galią", - kartą perskaičiau komentarą viename bloge. Drąsiai galiu teigti, jog jo autorius yra visiškai tiesus. Vos iš veido dingsta šypsena, įsijungiu mėgstamą, optimistiškai nuteikiančią dainą ir net nepajuntu, kaip po kelių minučių pati pradedu dainuoti pirštai spragsėdama į taktą. Vėlų vakarą, kai aplanko įvairūs, dažnai, deja, gana slogūs apmąstymai, mane nuramina ir atpalaiduoja ramūs instrumentinės muzikos garsai. Kokia bebūtų nuotaika - susierzinus, pikta, rami ar pašėlusiai gera - visada randu tai būsenai tinkamą dainą. Net nežinau, ką daryčiau, jei muzika staiga dingtų iš mano gyvenimo. Neabejoju - būtų gerokai sunkiau ištverti nuotaikų kaitą ir netikėjai užplūstančias emocijų bangas.


Štai ir dabar esu pakerėta nuostabios Bjork dainos "All is full of love". Ramu, gera širdy. Pasiklausius puikios muzikos net geresni sapnai aplanko...


Nuostabią muzikos galią visiems patirti linkinti
Ieva.*

Žingsnis pirmyn ir du atgal.*

Ausyse vis suskamba per nacionalinį diktantą padiktuotas sakinys: "Skubėkime augti, kad per nebrandumą patys nenukirstume tų šaknų, iš kurių esam išaugę". Anksčiau galvojau, kad nereikia skubėti į suaugusiųjų pasaulį, tačiau dabar kuo toliau, tuo geriau suprantu, kad nebegaliu būti vėjavaikiška, gyvenimo upe pasroviui plaukianti mergaitė. Per daug neatleistinų, po truputį savo mano pasaulėlį griaunančių klaidų padariau. Vis dažniau pasijaučiu taip lyg žengusi vieną žingsnelį gražesnio gyvenimo link grįžtu dvejais atgal. Tada netikėtai užvaldo paslapčia atsėlinusi baimė ir galvoje pradeda suktis neramios mintys. Ir viso to kaina - skausmas, ašaros ir vidinio pasaulio chaosas.


Visgi skaudžiausia tai, jog besirūpindama savimi nepastebiu aplinkinių, ypač artimųjų, meilės, rūpesčio, palaikymo, stengiuosi nesileisti į sentimentus, išlikti šalta, uždara, tačiau būti meilia ir lipšnia, kai reikia naudos sau. Aš žiauri egoistė. Visada tai jaučiau, bet stengdavausi užgožti tokias mintis, pabėgti nuo tiesos. Deja, ji vis tiek galiausia išlenda į viešumą. O skaudžiausia tada, kai tau tiesiai į akis viską išsako mylimas žmogus. Būtent taip šiandien buvo man. "Negi tuo pačiu ritmu - žingsnis pirmyn ir du atgal - einu ir dvasinio degradavimo link" - tokia skaudi mintis persmelkė mane išgirdus dar labiau širdį veriančius, bet, deja, tiesą atspindinčius žodžius.


Šįvakar rymant  prie lango ir apmąstant dienos bei netolimos praeities įvykius, iš visų minčių išplaukė išvada: "Gyvenimas pavojingas lyg geležinkelio bėgiai. Ramiai keliaudamas pirmyn ir nekreipdamas dėmesio į tai, kas vyksta aplink, gali parkristi ir daugiau nebeatsikelti". Tai argi verta viską ignoruoti ir aukštai iškėlus galvą eiti toliau?..


Nuo šiol pasistengsianti elgtis brandžiau
Ieva.*