Pusantrų metų prabėgo nuo paskutinio įrašo... Tiek daug ir taip nejučiom. Peržvelgiu senuosius ir vėl pasineriu į tą prisiminimų, jausmų laviną, per kelias sekundes iš naujo išgyvenu visus tuos metus.
Regis, rašyti galiu tik tada, kai viduje kažkas kirba, kai privalau stabtelėti, susimąstyti ir išsilaižyti sielos žaizdas. Ne paslaptis, kad anksčiau skaudžiai ir giliai išgyvenau įvairius perversmus savo gyvenime. Įdomu, kas nutiko dabar?.. Sunku rasti atsakymą. Gal perdegiau?.. Visgi jau įpusėjo balandis. Greitas gyvenimo tempas, nė kiek atsipalaiduoti ir pasimėgauti gyvenimu neleidžiantis maksimalizmas daro savo. Jau seniai svajoju apie ramias popietes su knyga rankose ir ilgus vasaros vakarus tiesiog stebint artėjančias sutemas...
O ir aplinkybės dabar susiklostė išskirtinės. Vos prieš kelias dienas iš gyvenimo pasitraukė aktorius V. Šapranauskas. Dar jokia žymaus žmogaus mirtis nebuvo manęs taip sukrėtusi. Kas, kaip, kodėl?.. Internetas pilnas tuščių straipsnių ir komentarų. Tik R. Bogdano "Epitafija Šaprui" taip išsamiai ir pagarbiai atveria šio talento gyvenimo peripetijas.
Daugelis mano, kad toks jo poelgis nesiunčia jokios žinutės, tačiau man tai postūmis susimąstyti apie šiuolaikinės visuomenės vertybes, tikrąjį meną ir - kad ir kaip banaliai tai skambėtų - gyvenimo prasmę. Realizuoti save mėgstamoje veikloje - štai kas iš tiesų svarbiausia.
O ką gi aš dabar darau? Rašau...
Susimąsčiusi
Ieva.*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą