Vilnius, Antakalnio kapinės. Šilta ir saulėta
vėlyvo pavasario diena. Daugybė žmonių – pradedant mažais vaikais ir
nėščiosiomis, baigiant senukais, rymančiais ant suolelių, - ką tik sužaliavę
medžiai, mirganti gėlių jūra… Ir kur ne kur degančios žvakelės, primenančios,
kad tai ne koks parkas, o amžinojo poilsio vieta.
Netrukus bus jau mėnuo, kai netekome šio
žmogaus. Šokas praėjo, aistros nurimo, straipsnių antraštės nutilo, bet kažkoks
kartėlis širdyje vis dėlto liko… Be jokios abejonės, rizikuoju. Kas žino, ką
jūs pagalvosit? Kad noriu dėmesio, kad (o, tai viena populiariausių
versijų!) mirus žymiam žmogui staiga pasidariau didelė jo gerbėja?.. Galbūt ne
visi supras, bet yra dalykų, kurie sukrečia giliai, apie kuriuos privalai
parašyti, nes tavo paties kaukolės dėžė – tam per ankšti namai…
Menininkų kalnelio šlaitas, siauras žmonių
išmintas takelis ir paprastutis medinis kryželis, įskastas žemėn. Pakabintas
mėgėjiškai kažkokio gerbėjo nupieštas veliono portretas, smėlio kauburėlis
apdėtas nuvytusių tulpių puokštelėmis, kelios išdegusios žvakelės – tai viskas.
Na, dar pasitaiko lankytojų: artimųjų, gerbėjų, tebeprisimenančių, kas juos
linksmino televizijoje, kas žavėjo teatro scenoje, žinoma, praropoja ir koks
vietinis gyventojas – vabalas, kirminas…
Genijus buvo V. Šekspyras, dar Renesanso
epochoje suvokęs tą kraują stingdantį žmogaus būties menkumą ir laikinumą! Matant
šį vaizdą, lyg kas replėmis suspaudžia širdį. Koks skirtumas, kas tu esi – genijus,
eilinė vidutinybė ar visuomenės atmata, – jeigu vis vien galiausiai supūsi po
žemėm?! Dabar kaip niekad gerai suprantu, kodėl Hamletas sakė, kad žmogus – tik
dulkių kvintesencija…
Ilsėkis
ramybėje, V. Šapranauskai.
Kada nors
prie Tavęs prisijungsim ir mes...
...
Ieva.*
