11 pavasario diena: už lango gaudžia vėjas, slenka niūrūs pilki debesys, kur tik pažvelgsi, ant žolės vis dar boluoja sniego dėmės... Tik ryškios geltonos tulpės, puošiančios popieriais apkrautą stalą, kiek praskaidrina nuotaiką. Tačiau ir jų lapus - apdžiūvusius, susitraukusius - jau palietė ankstyvojo pavasario dargana...
Nuriju paskutinius gurkšnius jau seniai atšalusios kavos, numetu jau pusiau perskaitytą eseistikos knygelę ir įsistebeiliju į dangų. Krečia šaltis. Ko gero, dėl nuovargio. Būtent dėl jo į save šiandien supyliau jau ne pirmą ir toli gražu ne paskutinį puodelį kavos. Anksčiau jos negėriau...
Pavargau dėl žmonių: visų tų kvailų juokelių, tinkančių nebent pradinukams ar naiviems penktokėliams, beprasmių pokalbių apie drabužius ar kitus niekučius, kitų apkalbinėjimo, kritikavimo... (Kas mums suteikė teisę šitaip elgtis? Lyg patys būtume tobuli...) Sunku būtų išgyventi be kaukės su išsiviepusiu veideliu, už kurios slypi tikrasis vidinis pasaulis, atveriamas tikrai ne kiekvienam.
Žiaurus jausmus aplanko tada, kai supranti, jog surasti savo sielos dvynį/ę tau, ko gero, nelemta.
P.S. Prieš atsidarydama savo blog'ą čia ketinau išlieti visai kitus rūpesčius, tačiau klajonė minčių labirintais nuvedė kiton pusėn...
Pavargusi
Ieva.*