Ant sienos kabantis kalendorius primena, kad jau paskubomis artinasi žiema, o čia paskutiinįjį kartą mintis išliejau ankstyvą pavasarį... Tiesa, buvo dar vienas įrašas - ištryniau. Daug tiesios ten būta, bet nevieta čia tokioms mintims.
Jeigu kas manęs paklaustų, kaip sekasi, drąsiai atsakyčiau: "Puikiai!" Na, kartais gal būčiau kuklesnė ir tarstelčiau: "Gerai..." - juk visokių dienų būna! Ir tai nebūtų tas banalus atsakymas, slepiantis 70% problemų, depresijos, liūdesio ir vos 30% linksmesnių akimirkų. Išties dabar tas metas, kai galiu džiaugtis gyvenimu, kai viskas aplinkui, regis, švyti ryškiausiomis spalvomis, kai norisi šypsotis.. Koks pasiilgtas jausmas!
Pastarosiomis dienomis nuotaiką gerokai praskaidrina atostogos - galimybė visą laiką skirti tik sau. Daugybė valandų miego, perskaityta knyga, nupieštas piešinys (!), peržiūrėti filmai, be abejo, aplankyti artimųjų kapai (tradicija yra tradicija...), o artimiausiomis dienomis laukia susitikimai su draugėmis...
Trykštu noru kažką veikti! Mintis, kad atostogos greitai prabėgs ir vėl prasidės septynių savaičių įtempto mokymosi maratonas, visai negąsdina. Kaip tik atvirkščiai! Laukiu antradienio popietės tapybos, ketvirtadienį galbūt prisidėsiu prie šokančiųjų... O kur dar svarbiosios naujienos, kurių teks savaitėlę ar kiek ilgėliau palūkėti!..
Jaučiu, kad neleidžiu laiko veltui. Dabar mano gyvenimas kaip niekada kupinas spalvų.
Tiesiog esu laiminga.
Besišypsanti
Ieva.*
