Kartais, kai mintyse nesutelpa mintys, o širdys plėšo įvairiausiai, galbūt net vieni kitiems prieštaraujantys jausmais, nelieka nieko kito, kaip savo skauduliais užpildyti dar vieną blog'o įrašą...
*
Kas drįs man prieštarauti ir teigti, jog sūrios ašaros žeidžia žmogų? Kas man pasakys geresnį būdą, kaip nuo skausmo išlaisvinti širdį? Kas?..
Ar verta dar kažko klausti. Juk aš žinau - atsakymo nesulauksiu.
*
Velniop, ir kodėl man lemta gyventi XXIa.? Vis dažniau pajaučiu, kad negaliu būti savimi, kad turiu užsidėti kaukę ir tik tada būsiu pripažinta. Nebeliko vietos šiam pasauly nei paprastumui, nei tikriems jausmams. Aplink tik realizmas ir materializmas - žodžiai, skambantys kaip keiksmažodžiai tiems, kuriuose dar išliko nors dalelė tyrumo.
Ką daryti, kai matydamas šių dienų kasdienybę supranti, kad negali būti toks, kaip jie visi? Vienintelė išeitis, kurią aš radau, - tai išlieti savo mintis nakties tylai, o dieną eiti per gyvenimą su kauke ant veido...
Nusiminusi
Ieva.*